Kas žmoguje gimsta pirmiausia? Tikrovė su savo fiziniu, socialiniu, psichologiniu ir dvasiniu pasauliais.

Kas žmoguje miršta paskutinis? Tikrovė, kuri jį pasitiko, kurią žmogus visą gyvenimą norėjo pažinti, tobulinti, perprasti, mistifikuoti, atmesti, priimti ir išgyventi.

Galima būtų sakyti, jog visas gyvenimas skirtas tam, kad suprasti tikrovę, kurioje gyveni, pradedant ir baigiant tokiu kraštutinumu, kaip aukos mąstymu, kai bėgama nuo tikrovės ir nenorima gyventi pagal sampratą, jog „aš kuriu savo tikrovę“, „aš kuriu savo gyvenimą“.

Visą gyvenimą, daugiau – mažiau mes ieškome kas tikra, ieškome tikrų paprastų dalykų, kurie mūsų gyvenimui suteikia gyvybės, aiškumo, prasmės. Vieni tai daro savo protu ir jausmais, pasitelkdami vertybes ir moralę, kiti gi to nedaro – lipa kitiems „per galvas“, skaudina, žemina, meluoja. Čia susikerta įvairūs žmonių gyvenimų keliai, kuriuos aptinka pavydas, pyktis, skausmas, atvirumas, pažeidžiamumas, nusižeminimas, kaltė, gėda, šlovė ar kitos beprotiškiausios ego apraiškos, dėl kurių nelieka gyvenime vietos meilei, ramybei, vidinei ir išorinei tylai, dvasingumui, tikėjimui, Dievui. Tada reikia kito žmogaus, ne „facebook‘inio“, „instagram‘inio“ ar dar velniai žino kokio, o tikro ir gyvo, kuris klausytų, išgirstų ir stengtųsi suprasti.