Sportas simboliškai yra karo atmaina. Karui reikia gerų karvedžių, sportui – gerų sportininkų. Apie VIII a. p. m. e. poetas Homeras kalbėjo apie visuomenę, aukštinančią didvyriškumą ir konkurencinę dvasią, vertinančią karinį meistriškumą ir atletiškumą. Antikos laikais vienintelis atleto tikslas buvo iškovoti „Nikę“, tai yra pergalę. Sportininką galėjo patenkinti tik pergalė, nes tik ji visiškai atskleidė asmens fizinį bei moralinį pajėgumą. Šiandien svarbiausi išgyvenimai sporte apima kur kas didesnį kontekstą ir yra susiję su laiku, dabarties momentu, nerimu, valia, pasitikėjimu savimi, tikėjimu, sugebėjimu greitai atgauti fizines ir psichines jėgas, iššūkio jausmu, buvimu komandoje. Šie žmogaus buvimo pagrindai kiekvieną akimirką „dalyvauja“ ne tik sportinėje veikloje, bet ir bet kurioje gyvenimo srityje. Tik reikia juos atpažinti ir suvokti.

Sporto psichologija kasdieniame gyvenime yra terminas.
Psichologija gyvenime yra kasdienis sportas.

Pasirūpink savimi. Pasirūpink savo siela ir kūnu. Kuo ankščiau, tuo geriau. Gyvenimo kelias yra bėgimo takelis į vieną pusę. Mes bėgame ir bėgame link – TEN. Vieni bėga už mūsų, kiti prieš mus. Vieni mus pasiveja ir aplenkia, kitus aplenkiame mes. Ir visi, ankščiau ar vėliau pasieksime finišą ir pasieksime didžiausią mūsų gyvenime pralaimėjimą – mirtį. Kiek sportininkas pasirenka būti sąmoningas ir turėti aiškią intenciją būti daugiau, negu jo pasirinkta sporto šaka, DAUGIAU, negu jis – sportininkas – šiame vieninteliame jo gyvenime? Aš kalbu apie jo visą gyvenimą, o ne tą trumpą sportininko gyvenimo laikotarpį, apie 10 – 20 – 30 metų, kuriame jis su entuziazmu ir nusiteikimu išspaudžia save tiek, kad lieka niekam nebereikalingas, nuleistais skaudančiais pečiais ir rankomis, išeikvotais sąnariais, skausmo sukaustytomis nugaromis, kartais prasigėręs, o kartais dar ir beturtis. Nežiūrint to, kad kai kurių sportininkų pelningų kontraktų, jei jie neturi gero išsilavinimo ar neužsiima savęs pažinimu ir tobulinimu, rizikuoja tapti niekuo. Deja labai dažnai taip ir nutinka: jie sąlyginai turi daug pinigų, bet neturi jokio prasmingo gyvenimo ir turi ieškoti naujo pagrindo, o tam pirmiausia reikalingos pakankamai išlavintos smegenys, dvasinis stuburas ir raumenų čia reikia mažiausiai. Gerai, jei sporte pasitaiko išsilavinęs žmogus, kuris turi ką veikti. Pavyzdžiui, Andresas Iniesta Luchanas, Ispanijos rinktinės saugas, baigė biologijos studijas, garsusis treneris Davidas Blattas baigė universitete anglų literatūros studijas, Brazilijos rinktinės kapitonas Socratesas, 1982-ųjų pasaulio futbolo čempionato dievaitis, buvo pediatras, Myron Rolle, amerikietiško futbolo žaidėjas tapo neurochirurgu, buvęs profesionalus kanadiečių rinktinės ir NBA krepšininkas Styvas Nešas Viktorijos universitete apsigynė teisės daktaro laipsnį, Pau Gasolis baigė Barselonos medicinos mokyklą. Galima būtų rašyti daug kitų pavyzdžių, įkaitant ir lietuvius, kurie neapsiribojo vien tik sportu.

Praktikoje susiduriu, jog ilgalaikėje perspektyvoje labiau profesionalaus sporto gyvenime pasiseka tiems, kurie ieško atsakymų neskubėdami, kantriai pasigilindami, kurie nuosekliai ir kantriai stiprina dvasinį stuburą, nekaltina kitų, turi kantrybės, turi savigarbos ir gerbia kitus. Pasiseka sportininkams, kurie pirmiausia yra geri, nuolankūs, atjaučiantys kitą žmonės. Tik tada galimi būtinieji humaniški, psichologiškai niuansuoti santykiai tarp trenerio ir sportininko, sportininko ir federacijos vadovybės, aptarnaujančiojo personalo, sportininko ir sirgalių.

Deja, daugeliui visko reikia greitai ir dabar. Psichologinė stiprybė – tai ne greitas maistas. Kad būti daugiau negu „aš toks esu“ šiandien , reiktų „gero maisto“ ir „kramtyti“ reiktų ilgai. Kitu atveju, teks nusivilti. O kai ateina nusivylimas, atveria kelius visiems kitiems žmogų ardantiems dalykams: baimei, nerimui, pykčiui, pavydui, kaltei, gėdai. Nėra nieko labiau pažeidžiamo, kaip nusivylimas. Be sąmoningumo ir aiškios intencijos – nieko DAUGIAU nebus. Valios buvimas būti daugiau negu sportininku ir yra jo gyvenimo tragedija arba komedija – kaip pažiūrėsi.