Vanduo – labiausiai paplitęs Žemėje junginys, vienas iš kertinių visatos gaivalų, visko pradžia, pirminė visos esaties būklė, pirmykščio chaoso atitikmuo.

Pasitelkdami vandens – vandenyno metaforą, galime aiškiau įsisąmoninti ir žmogaus paviršutiniškumą arba jo vidinę galią ir gilumą. Vanduo gali prisitaikyti prie kintančios aplinkos visomis fizikinėmis prasmėmis, keičiant savo formą, tūrį, temperatūrą. Audros metu pažvelgę į vandenyną, matysime aukštas, dūžtančias, lūžtančias, vėjo draskomas bangas. Šioje visumoje, dalykai, kurie atrodo dideli ir pavojingi paviršiuje – visumos atžvilgiu yra bereikšmiai. Didžioji vandenyno dalis yra neapsakomai milžiniška, gili ir rami.

Žmogaus sąmoningumas ir pilnatvė padeda jam susitapatinti su vandeniu, atrasti savąjį vandenyną. Tuomet mes suprantame, jog nesvarbu kokios bangos talžo mūsų valtis – kokį stresą ir iššūkius patiriame gyvenime – mes turime galimybę atrasti savąjį gylį ir erdvę, pasirenkant ramias reakcijas į visus išorinius dirgiklius ir emocijas. Tada mes nebesame talžomi minėtų bangų, o priimame jas tokias – kokios jos yra.

Mokėti pasiekti savo dvasios gelmę, kad atsidusti iš visos iš širdies… kad įveikti savo fizinį ir psichologinį nuovargį ir liūdesį, „perkrovą“ ir… palikti ramybėje SAVE… palikti ramybėje KITUS… Šioje išmintyje slypi didi galia.

„Atodūsis

Kur dykumos,
Ten Dievas
Vienišas,
Žiaurus
Ir piktas.
Kur Skroblaus smėlis,
Ten dievai:
Linksmi,
Atlaidūs
Ir kažkiek patvirkę.
Palieski Juos,
Tačiau tik tiek, Kiek reikia Tavo delnui.
O visa kita
Palik ramybėje –
Tai tebūnie…“

Arvydas Šliogeris